Istorija kaip Ignatavičius save tobulino

Vieną dieną mane užkniso depresijos, šizoafektiniai sutrikimai, nerimai, baimės, liūdesiai, apatijos, žodžiu, visa puokštė grūzo. Tada nusprendžiau, davai tobulinsiu save. Yra tiek daug technikų, pagalbų, kursų, meditacijų, motyvacijų ir t.t. Ir tada atrodė, kad dabar jau pašalinsiu iš savo kūno ir proto visus toksinus, viską kas teršia, kas trukdo judėti pirmyn, kas tempia žemyn, kas nemalonu, ko nesinori matyti. Ir jau tada, tamsą pakeis šviesa ir gėris nugalės blogį, liūdesį pagaliau pakeis džiaugsmas, skausmą – malonumas, ateis kažkokia palaima ir nušvitimo būsena lyg koks prizas už įdėtas pastangas praktikuojant, ir tobulinantis.

Praėjo penki metai, ir deja, bet visos mano dalys kaip buvo taip ir tebesėdi manyje. Kad ir kaip stengiausi nepavyko nė vienos numarint badu.

Šiuo metu ima juokas iš tokio mano tikslo. Pirmiausia ką supratau, kad šitas savęs dubasinimo ir savo netinkamų ir nepageidautinų dalių ravėjimas yra ne kas kita, kaip psichologinis smurtas prieš save. Šiais laikais bet koks smurtas darbe ar šeimoje yra reglamentuotas įstatymų. Gali gauti baudą ar būti pasodintas, jei smurtausi psichologiškai prieš savo artimą ar kolegą. O kaip yra su tuo nuolatiniu psichologiniu smurtu prieš save? Kaip yra su nuolatiniu savęs dusinimu ir nuolatiniais bandymais atsikratyti tų savo dalių, kurios šiuo metu nepatinka, neveža, yra nemylėtinos. Aš per storas, per plonas, per žemas, per aukštas, per jautrus, per impulsyvus, per daug depresuotas, per niūrus, per piktas, per emocionalus, per didelis tinginys ir t.t. Kodėl man atrodė, kad jeigu nuneigsiu tai, kas yra mano dalis, ir pasiliksiu sau tik tą fainą, gražią, šviesią, neva tai vertingą savo pusę, tą, kuri patiks ir man ir visiems kitiems žmonėms, aš tapsiu laimingas. Deja, bet ši taip gražiai į savęs tobulinimo pakuotę įvyniota savo dalių amputacija neveda niekur kitur tik į dar didesnę kančią ir savęs neigimą. Tariama iliuzija, kad bus geriau jei nejausiu, nematysiu, nesusidursiu su tuo savim, kuris yra išprotėjęs, agresyvus, piktas, pavydus, ištvirkęs, liūdnas, apatiškas, depresyvus ir t.t. ir mylėsiu save tik besidžiaugiantį, harmoningą, ramų, pozityvų, energingą, laimingą, labai puikiai stumia viską, kas nemalonu į pasąmonės sandėliuką, kuris yra visiškai neprognozuojamas ir kurio durys ir sienos gali išgriūti visai nepalankiomis aplinkybėmis.

Juokingiausias ir didžiausias žmogaus paradoksas yra tas, kad mano toje nuvertinamoje tamsoje ar šešėlyje, iš tiesų, slypi didžiausias mano potencialas ir milžiniškas kiekis energijos. Visos mano dalys yra tokios, kokios jos yra ir jeigu jos yra, tai vadinasi kažkada man jų gali prireikti. Juk jeigu mano šeimai kils realus pavojus gyvybei ar sveikatai, aš neateisiu pas agresorių ir nesakysiu, „žiūrėk, aš žinau tokią vieną gerą pykčio valdymo techniką“, arba gal norėtum, kol čia smurtausi prieš mano šeimos narius, išgert su manim jogų arbatos ir aš tau pravesiu širdies atvėrimo meditaciją“? Tai kaip, ar pyktis ir agresija šioje situacijoje yra mylėtini? Galvoje dabar skamba Hamleto frazė: „Nes nieko nėra gera ar bloga apskritai: mūsų galvojimas tatai apsprendžia.“ Taip ir norisi pasakyti, bliamba nustokim save vertint ir dubasint, nustokim pagaliau prieš save smurtaut, save graužt, save spaust, save gręžt, kad tik išsisunktų iš manęs bent dalelė tobulybės. O ką jei visokiam sau tiesiog pasiūlyčiau meilės, kuri visada yra man prieinama? O ką jei visos mano dalys tiesiog esu aš, ir aš pats esu dalis visko, kas yra aplink, jau dabar, šią akimirką esu pilnas, mylėtinas, vertingas, jau dabar pats savaime tobulas?