O ką jei pokytis yra vienintelis stabilus dalykas gyvenime?

O ką jei pokytis yra vienintelis stabilus dalykas gyvenime?

Jei man kažkas prieš penkis, keturis ar tris metus būtų pasakęs, einam į miestą, bet be alaus, be alkoholio, tiesiog pasibūti, arba važiuojam prie jūros, ežero ar dar kur nors, bet negersim, tiesiog leisim laiką, arba žinai, varyk su šeima pusei metų kur nors, gyvensit kemperyje, maždaug keturiuose/penkiuose kvadratiniuose metruose, keturiese, su vaikais, su šunim, su nėščia žmona ir žinai tiesiog dar būsit ant sauso tą pusmetį, negersit jokio alkoholio. Ką veiksit? Tiesiog būsit, kaip būnasi. Būčiau mažų mažiausiai kreivai pasižiūrėjęs į tą žmogų ir dar apkaltinčiau, kad nori suvaržyti mano laisves, kad yra sveikuolis – teisuolis, kuris tik ir galvoja kuo pakeisti alkoholį, nes slapta tiesiog jo trokšta, bet tik visiems giriasi, kad negeria, kad meluoja sau, kad žmogui juk reikia atsipalaiduoti ir negalima atimti iš jo tos teisės, kad tai tiesiog padaro vakarą linksmesnį ir tame nėra nieko blogo, ir ką aš veiksiu tą pusmetį užsienyje keturiuose kvadratiniuose metruose, juk vaikai eis man ant galvos, o aš net negalėsiu atsipalaiduoti ir išgerti vieno kito bokalo su draugais, čia kažkoks kalėjimas ir apie jokį atsipalaidavimą ar mėgavimąsi buvimu negali būti net kalbos. Turbūt tokios mintys suktųsi, turbūt taip būčiau reagavęs į tokius pasiūlymus. Bet visa tai įvyko. Ir išvykos į miestą, prie ežero ar jūros ir kelionė kemperiu su šeima be jokio aiškaus plano ir be jokio alkoholio.

Tai ko aš net sapne būčiau negalėjęs įsivaizduoti atsitiko.

Prisimenu tą laiką, kai man žmona pasiūlė Rytis Lukoševičius paleidimus ir Rūta Gurung stovyklas ir seminarus, tada susidūriau su baime ir pasipriešinimu. Nes man atrodė, kad žinau, jog arba tai mane nuvils ir aš pasitvirtinsiu sau, kad net nereikėjo bandyti, arba praktikų metu sužinosiu apie save kažką, su kuo turėsiu tvarkytis ir dėl ko turėsiu kažką keisti, keistis pats ir nebegalėsiu atžinoti. Tai geriau ne. Nereikia. Mieliau sau saugiai ir stabiliai būsiu ten kur esu, nes esu prie savęs tokio ir prie savųjų aplinkybių pripratęs, man čia viskas pažįstama, saugu ir paprasta. Visgi prieš penkis metus pradėjau pamažu įsileisti į save tai, kas anksčiau man kėlė pasipriešinimą ir tai, ko aš vengiau. Kiek daug ten buvo skausmo, liūdesio ir baimės. Tiesiog netikėjau, kad gyvenimas gali būti ne tik vargas, skausmas ir absurdas. Netikėjau, kad gyvendamas iš tiesų galiu patirti taiką, ramybę, meilę ir džiaugsmą ir kad niekas kitas tik aš nusprendžiu ir pasirenku kaip reaguosiu į tam tikras iškilusias situacijas ir kaip jose jausiuosi.

Supratau, kad šitas mano buvęs saugumo ir stabilumo jausmas tebuvo iliuzija, po kuria slypėjo daug nustumto skausmo, nevilties, beprasmybės ir ateities baimės. Supratau, kad visgi negaliu sukontroliuoti to, kas bus rytoj. Ekonomika, karas, mano artimieji, visi kiti žmonės, galų gale oras ir dar daug, daug veiksnių nuolatos mane veikia ir turi vienokią ar kitokią įtaką man. Netgi tada, kai man atrodo, kad aš nesikeičiu, keičiasi mano kūnas, keičiasi mano aplinka, ir aš nuolatos tiesiog neišvengiamai turiu keisti savo santykį į naujai iškilusias aplinkybes. Galų gale viena yra tikrai aišku, šitas projektas – Paulius yra pasmerktas. Mirtis anksčiau ar vėliau nuplaus visas mano iliuzijas ir visą mane nuo žemės paviršiaus. Tada pradėjau galvoti, kokia prasmė priešintis tam, kas ir taip neišvengiama? Kokia prasmė laikytis įsikabinus saugumo ir kontrolės iliuzijos, jeigu viskas nuolatos kinta? Jeigu nėra nei vienos akimirkos, kuri yra tokia pati kaip ir praėjusi? Iškilo klausimas, o kas jeigu aš pabandyčiau nors trumpam paleisti kontrolę, pasileisti kartu su srove, nors trumpam pabūčiau atviras pokyčiui ir nuolatinei neišvengiamai kaitai? Kas jeigu po visom mano ateities baimėm, po visu didžiuliu nerimu, po pokyčio baime, tiesiog slypi noras viską kontroliuoti? Ar tai apskritai įmanoma? Ar aš galiu sukontroliuoti visų žmonių reakcijas į save? Ar aš galiu prisiimti atsakomybę už orų kaitą? Už visus politikų sprendimus? Žinoma, aš galiu keisti pasaulį ir mano galimybės iš tiesų yra beribės, tačiau ar aš galiu pilnai kontroliuoti savo sėkmę, ar aš galiu pilnai sukontroliuoti visas aplinkybes ir visus iššūkius, kurie manęs laukia? Kas jeigu nors trumpam leisčiau sau jausti tai, kas jaučiasi, jeigu nebeslėpčiau neigiamų emocijų po saugumo iliuzija, kas jeigu leisčiau sau pralaimėti, nebekontroliuoti, nebeįrodinėti savo teisumo, jeigu bent keletui akimirkų įsileisčiau į save nežinomybę, kas jeigu nors trumpam būčiau atviras pokyčiui ir smalsus savo naujiems patyrimams, o kas jeigu nors trumpam pasitikėčiau upės srove ir nesilaikyčiau už jokių žolės stiebų, medžių ar valčių. Kas jeigu leisčiau sau plaukti ten, kur mane neša mano intuicija, mano širdis, mano vidinis kompasas, kuris tiesiog buvo išsiderinęs, kai stengiausi visą savo baimę, liūdesį, neužtikrintumą, nerimą, erzulį dėl ateities nustumti ir užrakinti su spyna vardu stabilumas ir saugumas. Kas jeigu nuimčiau tą spyną?

Kai praktikuoju emocijų paleidimus visada už tos saugumo iliuzijos, baimės dėl ateities, noro sukontroliuoti kitų reakcijas, egzistencinio liūdesio, pykčio, neteisybės jausmo, skausmo, randu taiką, ramybę, džiaugsmą, dėkingumą, tuštumą, meilę. Visa tai visada yra su manim, man tereikia patyrinėti iškylančias emocijas ir pasmalsauti, o kas yra už jų. Ir tada aš suprantu atrodo neįtikimą dalyką – pokytis, kaita, nežinomybė gali man atnešti taiką, ramybę ir harmoniją. Tai, kad man įprasta visus tuos dalykus sieti su nerimu, baime, gal net pykčiu ar nepasitikėjimu, tėra praeityje išmokti modeliai ir įsitikinimai, kuriuos įsisąmoninus ir pripažinus, manyje atsiranda daugiau erdvės meilei ir gyvenimo džiaugsmui, kuris yra neatsiejamas nuolatinės kaitos palydovas.