Skaityti pačią meilę

Vakar žiūrėjau į savo sūnų ir galvojau, kaip gali žmonės tapatinti save su savo mąstymu, instinktais, jausmais. Atrodo žiūri į mažą žmogutį ir viskas yra aišku, nereikia jokių patvirtinimų ar išvedžiojimų. Žmogus yra kur kas daugiau, nei jis manosi esąs. Ir to niekaip neįmanoma paaiškinti, tai tiesiog yra vidinis žinojimas, žinojimas, kuris nereikalauja įrodymų, pagrindimų, kuris neturi sąlygų, kuriam nereikia jokių patvirtinimų.
Prisimenu tokią frazę, kuri dažnai vyraudavo pokalbiuose: žmogumi ne gimstama, juo tampama. Such a bullshit. Šitas žmogutis, gulintis šalia manęs, jau turi visą pasaulio išmintį, jo akyse atsispindi begalinė, besąlygiška meilė, jis neturi ribų ir yra dalis visatos, kartu ir yra pati visata, jis jau dabar man turi pasakyti tai, apie ką nerašoma jokiose pasaulio knygose ir ši išmintis yra gilesnė už bet kokią mintį.
Aš su savo tėvu suartėjau jau kai buvau kažkas, režisierius, aktorius ir t.t. Kai jam jau buvo įdomu su manimi kalbėtis ir dalintis mintimis. Such a bullshit. Žmogus yra daug daugiau ir tik mąstymas mus stabdo pasižiūrėti į tą erdvę, kuri slypi už jo. Kaip rašė Shakespeare’as : “mąstymas padaro mus bailiais”. Žinoma jis tai rašė minčių apie savižudybę bei kerštą kontekste, aš sakyčiau, kad “mąstymas padaro mus bailiais”, nes kažkaip įtikina, kad už jo nėra nieko, kad už jo yra baisu, kad jis yra galutinis žmogaus tikslas, jo pradžia ir pabaiga, baigiasi mąstymas ir žmogų ištikinka mirtis, prasideda mąstymas ir žmogus tampa žmogumi. Such a bullshit.
Žmogus neturi ribų, gimimas ir mirtis tėra rūbų matavimosi kabinos, o tai, ką sako mano sūnaus akys, pranoksta bet kokius mano lūkesčius ar įsivaizdavimus, mūsų pokalbiui nereikia žodžių, minčių, identitetų, konceptų, begalinių išvedžiojimų, ir aš jaučiuosi taip, lyg skaityčiau pačią meilę.
Leave a Reply