Aš nesu sulūžęs, aš esu apdovanotas

Kartais kai lankydavausi pas kokį nors dvasios specialistą susidurdavau su santykiu: tu sergi, tau reikia pagalbos, aš daugiau mažiau sveikesnis, turiu daugiau žinių, tai mes kartu pataisysim tave ir tu tapsi sveikesnis, geresnis, linksmesnis, drąsesnis, labiau pasitikintis, harmoningesnis, sąmoningesnis, vertesnis ir visaip kaip žodžiu pranašesnis už tą, koks tu pas mane dabar atėjai. Bet aš nesu sulūžęs. Aš esu toks, koks esu ir esu tiek pat vertas visko, kiek būsiu vertas, kai jau viską savyje būsiu tariamai ištaisęs. Tereikia nedaug. Tereikia pasižiūrėti į savo problemą meilės kupinomis akimis. Galbūt tada pamatysiu didžiulę man skirtą dovaną.

Šiandienėje nuolatinio savęs tobulinimo kultūroje yra taip lengva pasiduoti savęs tune‘ingavimui, prievarta atstumiant visas neigiamas savo savybes ir per didžiules pastangas ir kančias siekiant būti kažkuo geresniu, vertesniu ar labiau mylėtinu, praktiškai visišką ban‘ą uždedant dabartiniam savo vidiniam pasauliui. Va tada, kai jau atlankysiu du metus psichoterapijos, kai pagersiu 10 metų vaistukų, va tada jau prasidės gyvenimas. Bet jis jau vyksta. Ir jis visada vyks tik dabar. Ir tai, ką aš patiriu dabar yra nė kiek ne mažiau vertinga, negu tai, ką aš patyriau vakar ar ką patirsiu rytoj. Aš esu vertas visko toks, koks esu šią akimirką, nes mano vertė nepriklauso nuo nieko, ji nekinta. Galbūt tereikia nors truputį daugiau dėmesio skirti tam sau, kurio nemėgsti, kurį niekini, kuris tau šlykštus, nuo kurio tau vemt verčia, kurį taip norisi pataisyti. Galbūt tereikia tą save, kuris rodėsi „taisytinas“, tiesiog apgobti meile ir dėmesiu. Daugiau nieko. Ir tada tiesiog natūraliai ateis supratimas, kad tai ko aš siekiu, jau yra manyje ir visada ten buvo. Kad visa meilė, kurios aš taip trokštu, jau yra manyje.

Ar tai, kas e-sveikatoje apie mane parašyta, kažką turi bendro su manimi, ar tai tik natūralus visuomenės noras suskirstyti viską į stalčiukus, kad būtų paprastesnė logika, aiškesnis vaizdas, suprantamesnis žmogus, daugiau saugumo pasaulyje ir t.t. Man taip patinka įsikabinti į bet kokį identitetą. Nes saugiau gyventi dėžutėje, uždarius save specialistų terminuose. Bet aš nesu mano istorija, aš nesu mano mintys, aš nesu mano jausmai. Visa tai vyksta, taip, bet mano šaknys, mano namai ir mano esmė visada yra ir buvo su manimi. Ji nekinta, jos niekas negali atimti, jos niekas negali pakeisti, jos niekas negali įžeisti, ji yra be ribų, be dėžučių, be pavadinimo, be vertinimo, be identiteto ir visa perpildyta meilės, be jokių sąlygų. Aš nesu sulūžęs. Tai, kas kitam gali atrodyti kaip lūžis ar nepakankamumas iš tiesų tėra dovana, kurią išvyniojęs aš atrandu meilę.