Šlapdriba už lango ir šlapdriba manyje

Grįžtant iš vasariškos Portugalijos namo į Lietuvą dangus vis tamsėjo, oras bjuro. Saulę keitė lietus, lietų keitė šlapdriba, o važiuojant pro Vokietiją mus pasitiko apsnigti laukai, galų gale Lietuvoje šaltukas ir vos užsikūrusi po šaltos nakties mašina. Žmonės aplinkui buvo vis labiau sulindę į save, ispaniškus ir portugališkus garsius pokalbius kavinėse ir autobusuose keitė santūrūs ir susikaupę lietuvių žvilgsniai. Aš pamažu pradėjau depresėti, o paskaičius komentarus po Oleg Surajev apsilankymo seime galų gale jau galėjau sau pasisakyti, kad tikrai grįžau į lietuvišką, purvo ir šlapdribos pavasarį.

Kažkada su draugais kalbėjome, kad Facebookas yra šiuolaikinis subtilus būdas deginti raganas ant laužo, žinoma nekalbant apie užgavėnių tradiciją deginti realią moters vardu Morė lėlę didele krūtine. Bet jau tokios tos neapykantos ir pykčio šaknys. Užtenka truputį pascrollinti ir pykčio užteks visam vakarui. Kažkada prieš kokį gerą dešimtmetį rusiško Rimo Tumino spektaklio „Dėdė Vania“ aktorius bare man pasakė: „Trudnyj u vas narod.“ Ir iš tiesų kiek daug pykčio ir šlapdribos. Galima tai suversti orui, galima vaikystei, postsovietinei kultūrai ar dar kam nors. Bet yra kaip yra. Daug nepakantumo, kritikos, pykčio kitam, viskam.

Prieš kelias dienas buvo labai įdomi Rytis Lukoševičius paskaita apie neapykantą sau. Iš tiesų privertė mane susimąstyti apie tai, kad neapykantos kitam priežastis visų pirma glūdi neapykantoje sau. Jei aš kitą dėl kažko kritikuoju ar kito dėl kažko nekenčiu, tai nieko nepasako apie kitą, tai tik pasako apie mane. Aš nekenčiu kitame tų dalykų, kurių aš nekenčiu savyje, kuriuos aš savyje visiškai atstumiu. Aš kritikuoju kitą todėl, kad bijau pats būti sukritikuotas dėl to paties. Aš galvoju, kad nekęsdamas kito, kritikuodamas kitą, taipogi nekęsdamas savęs, ar kritikuodamas save sukursiu geresnį pasaulį, geresnį kitą, geresnį save. Aš galvoju, kad nekęsdamas savęs ar kito būsiu laimingesnis. Kad nekęsdamas savęs aš tapsiu geresnis ir taip tapsiu labiau mylėtinas.

O kas jeigu aš duočiau meilės tam, kurio aš nekenčiu. Kas jeigu duočiau meilės tokiam sau, kokio aš negaliu pakęsti. O kas jeigu aš priimčiau tą savo dalį, kurią kritikuoju, atstumiu, noriu kažkaip pagerinti, kažkaip pataisyti. O kas jeigu tas aš ar kitas, kurio nekenčiu yra mylėtinas. Tik kiek kitokia meile. Ne ta patogia meile su sąlyga, kad būsiu geras ir tada būsiu mylimas, bet ta besąlygiška, nepatogia meile. O kas jeigu priimčiau save visokį ir neapsimetinėčiau ir nebemeluočiau sau, kad nekęsdamas savęs ir kitų aš pasieksiu šviesų rytojų ir laimę. Gal tada pamildamas šlapdribą savyje, pamilsiu ir šlapdribą už lango.