Ar verta atleisti ir rinktis meilę?

Kai per emocijų paleidimų instruktorių kursus manęs paklausė už ką aš negalėčiau atleisti, iš karto pagalvojau, kad tikriausiai niekada negalėčiau atleisti už artimųjų nužudymą. Bet tada sekė kitas klausimas: Ar tu renkiesi gyvenime būti laimingas ar teisus? Ir čia aš sustojau. Nebežinojau ką atsakyti.

Savo meniniame tyrime analizuoju herojaus identitetą remdamasis Shakespeare‘o „Hamletu“, kur esminiu klausimu tampa nenutrūkstamas keršto ratas, kurio Hamletas visgi neįstengia uždaryti. Pyktis gimdo pyktį, kerštas gimdo kerštą ir tai yra praktiškai niekada nesustojantis žmonijos keršto, o tuo pačiu ir karo ratas. Mano spektaklyje „Šiukšlės, miestas ir mirtis“ žydas keršijantis už Holokaustą šitą ratą visgi uždaro atleisdamas už tėvų nužudymą. Šiuo metu Ukrainoje miršta tūkstančiai Hamletų, ir tiek pat Hamletų trokšta agresoriaus mirties. Mano darbo vadovas Oskaras Korshunovas per egzaminą taikliai pasakė, kad jei statyti Hamletą Ukrainoje, jo delsimas keršyti ukrainiečiams būtų nesuvokiamas, o mirus karaliui tikriausiai kiltų euforija. Ir turbūt apie jokį atleidimą kol vyksta karas negali būti nė kalbos. Jis vyksta dabar ir dabar žūsta ar yra kankinami, ar sužeidžiami kažkieno artimieji.

O taip norėtųsi, kad karo nebūtų, kaip norėtųsi ištaisyti pasaulį, kad kada nors keršto ir karo mašina tiesiog sustotų. Bet ar taip dabar vyksta? Ne. Tai visgi ar aš renkuosi būti laimingas ar teisus? Ar aš esu teisus sakydamas, kad pasaulyje turėtų nebūti karo? Turbūt taip. Ar taip vyksta šioje žemėje? Na atsakymas turbūt akivaizdus. Tai kodėl aš ginu šią teisingą, gražią iliuziją, kuri nesutampa su realybe? Nes noriu būti teisus. Tai visgi mano pasirinkimas yra užsimerkti prieš tikrovę, ginti savo idealaus pasaulio iliuziją, būti teisiu ir žinoma taip tapti nelaimingu.

Tik tada kai aš sugebėsiu priimti tikrovę tokią, kokia ji yra ir nebeginsiu savo teisumo dangstydamasis išgalvotomis iliuzijomis, kurios kuria įtampą susidurdamos su tikrove, aš pereisiu į priėmimo fazę. Ir jeigu yra veiksmai, kurių norisi imtis, galima jų imtis, bet taip pat galima nustoti ginti ir įrodinėti savo teisumą ir iliuzijas, ir baigti bandyti išgyventi ir kovoti sėdint kambaryje.

Ačiū Rytis Lukoševičius už tikrai gyvenimus keičiantį emocijų paleidimų instruktorių kursą ir naują vėją mano ir Justina Ignatavičienė gyvenime. Tik priimdami ir patirdami visas savo emocijas, ir teigiamas ir neigiamas, mes sugebėsime jas paleisti, kad atrastume po kiekviena emocija slypinčią tylą ir ramybę.