Istorija apie stebuklingą piliulę, prisijaukintą baimę ir holistinį požiūrį į žmogų

Du kartus gyvenime buvau priėjęs ribą, kai padėti sau tikrai nebegalėjau, todėl prireikė vaistų ir gydytojų profesionalų pagalbos. Nutikus psichozei medituoti tikrai ne laikas. Juk kai susilaužai ranką, tepalas nuo skausmo tikrai nebus ta pagalba, kuri padėtų kaului sugyti. Bet įsivaizduokim, kas nutiktų su ranka, jeigu pasikliautume tik gipsu ir nieko kito nedarytume, apart rankos imobilizavimo visą likusį gyvenimą.

Neseniai klausiausi podkasto su Dr. Chrisu Palmeriu, kuriame buvo išsamiai kalbama apie didžiulį mitybos poveikį gydant psichikos ligonius. Ne per seniausiai dar perskaičiau Johanno Hari‘o knygą apie depresijos priežastis „Nutrūkę ryšiai“. Tiek Chrisas Palmeris tiek Johannas Haris kalba apie skirtingus būdus gydyti psichines ligas, jie abu yra nesusiję su vaistais. Tikrai nesu joks antivakseris ar užkietėjęs sveikos mitybos ar sveikos gyvensenos guru, bet noriu pasidalinti savo dešimties metų patirtimi sergant psichikos ligomis.

Per visą tą laiką gerai supratau vieną dalyką – tabletė yra lengvas, mažiau savų ir daktarų investicijų reikalaujantis būdas LAIKINAI NUMALŠINTI LIGOS SIMPTOMIS. Tačiau tabletė neišgydo ligos priežasties. Nepaneigsi, kad ji veikia, bet… kai pradedi vartoti vieną, reikia vartoti kitą, kad pašalintum pirmos sukeltas pašalines organizmo reakcijas, tada dar ir trečią, ketvirtą, o gal ir penktą. Prisimenu, kad vienu metu esu vartojęs šešis skirtingus psichotropinius vaistus. Ir taip, palengva, įsisuki žmogus į nesibaigiantį tablečių labirintą, viena blokuoja mintis, kita kelia dėl minčių nebuvimo pašlijusią nuotaiką, trečia leidžia užmigti, ketvirta viską stabilizuoja ir t.t., ima atrodyti, kad kiekvienai iškylančiai problemai turime pigią ir užtikrintą išeitį – naują tabletę. Galiausiai, visa tai atima valią ir norą spręsti iškylančias problemas pačiam ir tai savaime suprantama, nes tavo sunki, jei ir išvis pagydoma liga, kurios auka esi, turi tyrimais patvirtintą, sertifikuotą, profesionalų siūlomą stebuklą – tabletę. Kuris žmogus nesutiktų už kelis eurus per savaitę pagerinti savo nuotaiką, darbingumą, padidinti savyje ramybės kiekį. Tačiau, kodėl šiandien, kai vaistai yra prienami praktiškai visiems, mes susiduriame su viena didžiausių depresijos epidemijų? Tabletė yra pati patogiausia ir paprasčiausia išeitis mūsų neaišku kur beatodairiškai lekiančiai greito vartojimo visuomenei. Bet ar mes tikrai tikime, jog keli eurai per savaitę gali išspręsti mūsų psichikos problemas?

Man prireikė nemažai laiko, kad pripažinčiau faktą, jog tabletės tik malšina simptomus ir jeigu nedarysiu nieko, kad pašalinčiau ligos priežastis, tai visą gyvenimą būsiu priklausomas nuo vaistų. Kiekvieno kelias yra skirtingas. Mano kelias – tai holistinis požiūris į žmogų kaip visumą ir esminis apsisprendimas rinktis ne kančią, o gyvenimą. Ir čia nėra nieko neįtikėtino ar stebuklingo, norint išsikapstyti iš ligos sukurtų pančių reikia prisiimti atsakomybę ir pripažinti sau, jog didelė dalis tų pančių yra mano paties kažkada užsidėti sau. Todėl pirmas žingsnis yra paklausti savęs, o ką man nori pasakyti mano liga? Aš supratau, kad per dešimt metų išmokau slėptis už savo ligų, jos man buvo patogus atsakymas, į depresines būsenas. Juk jeigu tai liga, kuri nuo manęs nepriklauso, ir aš esu bejėgis ją įveikti, tai visa atsakomybė yra perkeliama specialistams.

Kaip bebūtų sunku, reikia suvokti, jog nesame vieni ir yra begalė išeičių ir būdų kaip sau padėti. Tereikia apsispręsti ar iš tiesų norime pagalbos, ar renkamės toliau maitinti auką savyje. Kažkada mano žmona paklausė vieno savo mokytojų: „Kodėl taip yra, kad žmogus žinodamas, kad kenkia sau, toliau kenkia ir neieško pagalbos, nebando padėti sau, netgi suprasdamas, kad ritasi žemyn?“ Mokytojo atsakymas buvo paprastas: „Vadinasi dar nėra taip blogai.“ Todėl kviečiu – neatiduokime visos savo jėgos ir galios tabletėms.

Esu labai dėkingas visiems gydytojams, kurie mane gydė. Savo laiku tikrai buvau sulūžęs ir man reikėjo gipso. Šiandien suprantu, jog niekas man negali patvirtinti, kad to gipso niekada nebeprireiks, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad jėga slypinti žmogaus sąmonėje visgi yra galingiausias ginklas kovoje su psichinėmis ligomis. Todėl pirmas mano žingsnis lipant iš ligos, buvo baimės sirgti arba susirgti priėmimas ir įsisąmoninimas. Baimė tėra tik baimė. Kai ją tiesiog priimi, jai nebesipriešini ir padėkoji už informaciją ir perspėjimą, ji praranda savo monstro pavidalą ir iš priešo tampa tavo draugu, kuris tave kartais tiesiog nori perspėti apie galimą pavojų. Ir tame nėra nieko baisaus.