Mes esame verti palaikymo ir galime rinktis gyvenimą

Kančia yra nepakeliamas dalykas ir turbūt visi pripažintų, kad nenori su ja gyventi. Bet deja neseniai supratau įdomų paradoksą: kančia man patinka. Ir tada galvoju, palauk žmogau. Juk tai sukelia skausmą, juk jeigu tu laikai ranką virš žvakės, instinktai lieps tau ją patraukti, nes tiesiog fiziškai neiškęsi milžiniško skausmo. Tad ką gi mano ranka veikia virš žvakės?

Samuelis Beckettas Hamo lūpomis „Žaidimo pabaigoje“ sako: „Turi galvą ir galvok, tu esi žemėje, ir nuo to išsigelbėjimo nėra!“. Antonas Čechovas Ninos lūpomis „Žuvėdroje“ sako: „Mokėk nešti savo kryžių ir tikėk.“ Šitie du naratyvai: žemė kaip vieta iš kurios nėra išsigelbėjimo, bei gyvenimo kaip sunkaus kryžiaus simbolis buvo persmelkę visas teatro režisūros studijas bei apskritai turbūt didelę dalį mano kūrybos ir gyvenimo. Ai tiesa dar vyravo kitas naratyvas: „laimės nėra, mes tik jos siekiame, laimė yra nepasiekiama“.

Šiandien bėgiojau po mažą Portugalijos kaimelį, švietė saulė, lauke visiškas vėlyvas lietuviškas pavasaris, po to sekė maudynės šaltame vandenyje ir supratau, kad šitie naratyvai man nebeturi jokios prasmės ir reikšmės, jie buvo tik tam, kad jausčiausi ypatingas ir tikėčiau iliuzija, kad gyvenimas ir režisūra yra labai sudėtingi dalykai, kad mano profesija yra labai gili ir prasminga, todėl reikalauja tam tikrų aukų priešiškame mūsų pasaulyje bei asmeniniame gyvenime.

Mes esame tai, ką mes renkamės, o aš kažkodėl nuo paauglystės rinkausi kančią, tiek kūryboje tiek gyvenime. Juk ten kur mūsų dėmesys, toks ir yra mūsų gyvenimas, tai apie ką mes mąstome ir tai kaip mes į tam tikrus įvykius žiūrime, tą ir matome, tą ir patiriame. Jeigu tikime naratyvu, kad žemė yra tokia siaubinga vieta, kad iš jos reikia išsigelbėti, tai ji ir yra mums siaubinga vieta, jeigu galvojame, kad gyvenimas tai tarsi sunkaus kryžiaus nešimas, tai toks ir bus mūsų gyvenimas.

Aš pusę savo gyvenimo sirgau depresija, o ketvirtadalį šizoefektiniu sutrikimu. Bet šiandien suprantu tik vieną dalyką: aš tiesiog kažkada pasirinkau kančią vietoj gyvenimo ir įtikėjau viliojančiais protingų dėdžių naratyvais apie pasaulį. Suprantu, kad kartais liga nesirenka, bet mes galime rinktis požiūrį į ją.

Kai man būdavo labai sunku, didelę dalį skausmo ir naštos nuimdavo tiesiog dalinimasis ir bendravimas su kitu žmogumi. Deja ne visada atsiranda žmonių, su kuriais gali dalintis, nes iškyla baimė ir nenoras jų užkrauti savo problemomis ir tai labai žmogiška ir suprantama. Aš jau kelerius metus dirbdamas su žmonėmis, ieškodamas kelių, kaip meno ir įvairių praktikų pagalba galėčiau padėti jiems ir kartu sau pačiam, supratau, jog šiame pasaulyje geriausia daugyba yra dalyba.

Todėl ir kviečiu visus vyrus į praktinį-teorinį nuotolinį kursą ir vyrų paramos ratą „Drąsa augti“. Viskas apie jį renginių skiltyje. Registracija: [email protected]