Kai esu KAŽKAS – esu SAUGUS

Kai esu KAŽKAS – esu SAUGUS. Ir vos įsileidus galimybę, kad mano suvokimas yra ribotas, pasaulis pradeda eižėti. Ir kas tada? Tada labai baisu.

Ruošiantis paskaitai paraleliai subindžinau Netflix’o dokumentiką „Ancient Apocalypse“ ir jinai visiškai įsipaišė į rašomą meninį tyrimą (labai rekomenduoju). Tiek darbas su spektakliais, tiek su tyrimu griauna mano įsitikinimus, kas aš iš tikrųjų esu. Galų gale imu suvokti, kad viskas kuo tikiu apie save, tėra mano ego konstruktas ir tuo metu, kai tai pastebiu ego pradeda byrėti ir tai žiauriai nefaina. Nes juk aš šitoj visuomenėj turiu būti kažkuo, o kai esi kažkuo, esi fainas, esi saugus.

Mano spektaklyje „Šiukšlės, miestas ir mirtis“ Nykštukas pabaigoje Ram Dass žodžiais sako: „Aš esu niekas. Tuštuma.“ Taip, kaip pamažu byra didieji naratyvai apie žmogaus ir pasaulio suvokimą žiūrint Ancient Apocalypse, taip kemperyje byra ir mano identitetas. Ir viskas atrodo kažkokio naujo ir įdomaus etapo pradžia.

Ir suprantu tik viena, reikia niekada nenustoti ieškoti tiesos ir kai jau manaisi suradęs, suabejoti, o po to suabejoti savo abejone, absoliučiai kvestionuojant viską, kuo iki šiol tikėjai. Gimimas ir mirtis, mirtis ir gimimas, nuolat keičiantys vienas kitą, amžinas tapsmo procesas. Štai, kas man atrodo yra svabu.

Gaila, bet paskaitos įrašo nepavyko padaryti, tačiau visus būtinai pakviesiu, kai jau ginsiuos darbą.