Aš nesu mano traumos arba Kūčios, kokių visada norėjau

Vos septynerių metų tėvai mane paliko gyventi pas močiutę, o patys su broliu išsikraustė į kitą miestą. Su močiute užaugau ir gyvenau iki atvažiavau į Vilnių. Tėvus dažniausiai matydavau tik per atostogas, todėl visos tradicinės šventės, kurias sutikdavome kartu man būdavo labai brangios.

Kalėdines dovanas dažniausiai irgi gaudavau itin neadekvačias, nes tėvai gyvendami atskirai turėjo labai menką nuovoką apie mano brendimą. Kai galvoje jau buvo bernai Kalėdų senelis atnešė Barbę (kurios siaubingai norėjau prieš gerus porą-trejetą metų) ir kosmetikos rinkinį iš plastmaskės (nors antakius jau piešdavausi paseilinusi spalvotą rudą pieštuką). Tačiau Kūčios iš visų šeimos švenčių man patikdavo labiausiai. Nepaisant to, kad tėtis būdamas nereligingas visada demonstartyviai prie silkės atsipjaudavo ir kumpio gabalą, o tėvai finale susipykdavo, man, mažam vaikui, tai buvo labai svarbu.

Anyway, geriausia dalis yra tai, kad mes nesame mūsų traumos ir suaugusi galiu daryti ką ir kaip noriu. Mano Kūčios man prasideda kai užkaičiu pirmą puodą su bulvėmis ir morkomis baltai mišrainei. Ir nesvarbu kur būčiau, namuose prie židinio ar kemperyje Portugalijoje – mano Kūčios yra pačios geriausios. Ir šiandien jaučiuosi be galo laiminga. Būdama su savo brangiausiais žmonėmis taip, kaip man patinka ir kaip visada norėjau.

Meilės. Svarbiausia meilės. Jums, mano mylimi draugai šį vakarą ir visus kitus ateinančių metų vakarus

P.S. Ir kas dar nematėte, labai labai kviečiu pažiūrėti Saulius Baradinskas filmą “TECHNO MAMA”, jį galit rasti Lrt Plius mediatekoje. Kažkaip labai jautriai mane palietė ta meilės-nemeilės tema. Nuostabus darbas, kuris privalo būti pamatytas.